Emily bukas svorio praradimas rytoj.


Ji yra hipertikrovė todėl, kad tai — utopija, nuo pat pradžių besielgianti taip, tarsi ji būtų išsipildžiusi. Viskas joje tikra, pamatuota ir sykiu viskas sukurta iš svajonių.

Turbūt tik europietis geriausiai supranta Ameriką, nes jis geba įžvelgti joje įstabų vertybių simuliakrą — neva amerikietiškos vertybės nekintančios ir materialios. Amerikiečiai simuliakro nepastebi, nes tai — jų kasdienybė. Be to, jiems ir neišeitų pastebėti, juk jie patys — šito pavyzdžiai. Amerikietiška gyvensena — turtinga medžiaga modernaus pasaulio atmainoms tyrinėti.

Beje, ją tirti taip pat svarbu kaip ir senas tradicines bendruomenes. Lygiai kaip žmonijos protas kadaise siekė kuo daugiau sužinoti apie senąsias bendruomenes, taip dabar skverbiasi į Ameriką.

Birney Imes. America atėjo pas mane, prabėgus daugiau nei dvidešimt metų po jos Aš susergu, kai prarandu svorį, kai pirmąkart apsilankiau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Knygos ir šalys ateina pas mus pačios, ir šis pasakojimas susijęs su jau trečia mano kelione už Atlanto.

Autorius numatė viską keliais dešimtmečiais į priekį, o jo įžvalgos skamba gyvai, nes per tą laiką nemenka dalis amerikietiškos hipertikrovės emigravo svetur, visur, kitur, į Europą. Senasis kontinentas dėl lėtesnio, istorija persotinto laiko, regis, dar nepasiruošęs hipertikrovei, todėl lieka pažeidžiamas ir susimąstęs apie išganingas tiesas ir uždangas.

A wise foreign policy. Kalbu apie tai, nes žiūriu į Ameriką europietės žvilgsniu, o tiksliau — tokią mane mato Amerikos gyventojai. Jiems aš esu ne iš Lietuvos ar Graikijos, o iš Europos. Tai — kažkas už vandenyno.

Savukynas, tam pritaria ir ĹĄiĹł eiluÄ? Kai kuriose Lietuvos vietose savanoriai pagerbiami kasmet. Ne toks jau daĹžnas tautĹł istorijoje atvejis. Sau paÄ? Mes stovime ties paÄ?

Keista, bet iki šiol vandenynas — svarbi europietiško tapatumo dalis amerikiečiui. Istoriškai europiečiui pirmiausia tekdavo įveikti milžinišką, pavojingą gyvybei vandens stichiją, kurios gylis didesnis už Himalajų aukštį. Perplaukęs Atlantą ir nepraradęs sveikatos ir dantų, europietis išgyvendavo ir dažniausiai prasigyvendavo.

Regis, Amerikos mitas, svajonė ir emigracijos simboliai yra labiau susiję ne su Amerikos žeme, o su vandens stichija. Prieš keletą metų ėmiau tyrinėti amerikiečių kelionių literatūrą. Būna, ne iš karto suvoki, kodėl tyrimo tema pasirenka tave, nors graikai ir sako, kad svarbiausia — ne tikslas, o kelias.

Kitą kultūrą tirti įdomu, tačiau kai gyveni toli nuo jos, teorija atsilieka nuo praktikos taip, tarsi jas skirtų vandenynas. Tai suvokiau, bet juk… mintimis dažnai kerti ne tik vandenynus.

Pagaliau galvoje viskas įmanoma, ir mintys turi magišką galią. Išvykusi gyventi iš Emily bukas svorio praradimas rytoj mažos šalies į dar mažesnę ir išsivežusi profesines ambicijas, ilgainiui pamatai, kad, neatvėrusi sau dar vienos, trečios, erdvės, rizikuoji paversti gyvenimą ribotu kelionės maršrutu. Su nuolatiniu one-way ticket. Žinoma, galima rinktis ir tarnavimą nieko bendra tarpusavy neturinčioms bendrijoms, kurių požiūris į tave dažniausiai yra tavo pačios.

Man prireikė Atlanto ir Amerikos kaip pabėgimo iš dvejetainių pasirinkimų tunelio, kaip sukrečiančio nuotykio, kaip antrojo kosmopolitinio jaunystės Piterio.

Izraelyje progresuojančios trumparegystės gydymas

Norėjosi Amerikos kaip piteriškų svajonių tęsinio, kaip nevaržomo profesinio šuolio, kuriam padės nauja, didžiulė, transatlantinė erdvė. Net ir teorinė Amerika man reiškė tą patį, ką istoriniam emigrantui — plaukti už Atlanto. Iš provincialumo grėsmės? Būna, kuo labiau iš jo vaduojiesi, tuo labiau jis šaknijasi aplink kaip karpa. Ir tai nenuostabu, nes prasmiškai jis rimuojasi su monopolija. Kuo didesnė monopolija, tuo plačiau ji sėja provincialumą. Jos kaip mergina gali numesti svorio ir yra atsidėjus ręsti aplink sienas, susijusias su vienos, graikiškai — monos, piramidės klestėjimu.

Man visados atrodydavo, kad baisiausia šito pasekmė būna minties ir kultūrinis provincialumas.

Materialų pelną gali daryti ir dirbtinis intelektas, pakeitęs bet kurį šalies pilietį, kuris, kaip individas, virs gūdžia šarvuotos monopolijos provincija, tokia niekam nebetinkančia, kad nebegaila ir sutraiškyti… Žmogaus istorijos, ištisų jos laikotarpių nuvertėjimas.

Tai mane jaudina labiausiai. Jų palikimą dabar tirs būsimieji humanitarijos daktarai, kurie norės, jei galės, rašyti užsienyje ir užsienio kalba.

Bandau įsivaizduoti lietuvį, plušantį ties Donelaičio hegzametru angliškai kur nors Londono priemiestyje… Ir taip toliau… Kai mokslą tvarko kol-ūkis, o ne atvirkščiai, jis virsta cool ūkio provincija. Patogia ola ar urvu, Emily bukas svorio praradimas rytoj galima prileisti šešėlių ir svorio metimo herojai minotaurų, ir, patogiau įsitaisius, lošti toliau… Lošti iš savo know-how, kalbos, savitumo ir proto… Jei sekasi, tai — lošti ir su marsiečiais.

Dabar vargiai ir benorės, nes pasijuto esanti už globalaus kazino ribų. Lėtas tempas kartais — geras pasirinkimas, jei nenustoji pastabumo.

Spėji pamatyti, kodėl pralošia kitas.

Kaip atrodо mano valgymo savaitė po badavimo. Svoris krenta valgant :) Valio

Šiandien mano galinio atminties vaizdo veidrodėlyje šios profesinės dramos pašėlusiai tolsta. Atsiranda naujų, nebūtinai akademinių, tačiau vėl jos, žiūrėk, skraidina mane Amerikon. Mėnuo Amerikoje praeina greičiau negu svaigulys po skrydžio, įveikus keletą laiko juostų. Atmintyje labai sunku išsaugoti pirminės nuostabos jausmą ir pirmąją sandūrą su Netikėtu.

  • По этим огромным проходам в течение всей своей вечной жизни двигались роботы Диаспара; эхо человеческих шагов слышалось здесь, наверное, не чаще одного раза в столетие.
  • Romos svorio netekimas

Ne taip paprasta prisiminti, kaip jauteisi, kai niekas dar nebuvo įvykę. Turbūt įspūdis apie įvykį mūsų sąmonėje trunka tiek, kiek laiko reikia jam nutikti. Pamenu, kažkada buvo galima prailginti įspūdžių laiką.

Eidavau į kiną ir žiūrėdavau Tarkovskį po tris kartus. Visa sukasi nežmonišku greičiu, tačiau suglebusia tvarka. Logiška, kuo greičiau — tuo atžagariau.

Filadelfijoje, Pensilvanijos universitete, vyko tarptautinė baltų studijų konferencija, kurioje nutariau dalyvauti. Šalia kitų tikslų šiame kolegiškame sambūryje bene labiausiai laukiau pokalbio su lietuvių kilmės rašytoja Daiva Markelis iš Ilinojaus. Ji įkvėpė mane ne tik atvykti, bet ir parašyti ne vieną iš savo esė. Su Daiva per tris dienas sušnekome gal penkias minutes Latvių išeivijos namuose, per Emily bukas svorio praradimas rytoj.

Visą mūsų laiką nusinešė konferencijos įvykių srautas, sodri programa, latviška vakarėlių estrada, iškilmingos estų prezidento kalbos, lydimos jo santūrių gestų ir jaučiamo balse… nuovargio. Pati seniausia Amerikoje lietuvių bendruomenė, įsikūrusi Filadelfijoje prieš pasaulinius karus, kvietė kiekvieną konferencijos lietuvį nusifotografuoti, ir mane sujaudino tas tylus įvairaus amžiaus žmonių gestas — galvos nulenkimas prieš kitą, svečią.

Prie Meno muziejaus Daiva parodė Delfų vadeliotojo statulos kopiją, lygiai tokią, kokią graikai sukūrė V a. Graikijos žmonės — Amerikos žmonėms. Nesvarbu, kad kasdien kalbame apie globalizaciją ir neįmanomą jos atomazgą, tačiau kiekvienos kultūros, kaip ir atskiro žmogaus, kelias į globalizaciją — labai savitas ir nepanašus į kitų.

Ar tai, kad, būdami Amerikos žmonėmis, jie nepamirš esą graikai? Ar tai, kad, nepaisant skirtumų ir istorinių tėvynių, visi — žmonės? O gal esminė mintis vis dėlto yra Atmintis, kurią graikai vadino atminties skausmu, nostalgija, verčiančia susieti žemynus su visomis žmogiškomis manijomis ir prietarais… Anksčiau galvodavau, kad kurti namus iš naujo — kai turėjai vienus — neįmanoma, nes namai su kažkuo sietini ir siejantys, tačiau Amerikos hipertikrovė byloja kitaip.

Kita vertus, namai — kažkas egzistenciškai laikina, nepasiekiama ir ne kiekvienam prieinama. Būtent Amerikoje riba tarp namų ir benamystės labai plona. Europoje ryškus tik vienas Amerikos veidas, tas, kurį norime matyti ir kuris akimirksniu atsiduria derybose su tuo, ko nenorime matyti. Ji siūlo derėtis dėl visumos, jei moki.

Namai gali būti asketiški arba estetiški, arba… nendriniai, tačiau jie — žmogaus, kuris išeina, o paskui sugrįžta. Žmogus kaip ir gamta nesukurtas sėdėti, tupėti, tūnoti, pūti ir panašiai.

  • Izraelyje progresuojančios trumparegystės gydymas Regos optika ekibastuz Izraelyje, anot jos, daug kultūrinių, socialinių, mokslinių renginių.
  • Maži svorio metimo patarimai

Jis sukurtas kismui, ir namai audžiami iš kismo. Kaip kelionės pasekmė. Kaip pašiūrė arba rūmai, įprasminantys laikiną sustojimą. Prieš išvykstant iš Filadelfijos man pasisekė trumpam užsukti ir pamatyti namus, išaugintus dviejų mano tautiečių kelionės.

Mano kartos lietuvių šeimos namus, įrengtus pagal tai, ką vadinu ne tik įstabia architektūros, bet ir asmeninio gyvenimo koncepcija. Manau, kad tai — matematinė laiko, aplinkybių ir priemonių nuojauta.

Ji sukuria erdves, kuriose norisi nusiauti batus kaip mečetėje, nes akis iškart pamato, ką jaus pėdos, o ausis iš anksto išgirsta malonų savo paties žingsnių šnabždesį ant tobulo grindų paviršiaus.

Aukštutinėje jo verandoje pūtė gaivus, ne miesto, vėjas, tarsi tai būtų biblinio Izraelio namo plokščiastogis, kur po karštos dienos ir darbo daržuose namiškiai susirenka poilsio.

Tolyn, kiek akys mato, driekėsi Emily bukas svorio praradimas rytoj postindustrinis paveikslas, mano vaizduotėje sužadinęs didžiulės operos vaizdą Kipro pajūryje su galinga bangų ir balsų energija.

Atsakė daktaras Albertas C. Barnesas poetui iš Anglijos T. Eliotui, kai šis parašė jam laišką, prašydamas leidimo aplankyti didžiausią pasaulyje impresionistų kolekciją, sukauptą daktaro Filadelfijoje.

Kolekcionierius nepanoro įsileisti iškilaus poeto. Barnes Foundation, Barneso fondas, — gana eklektiška ekscentriško žmogaus meno kolekcija, priglobusi ne tik Europos impresionizmą, bet ir afrikietiškas skulptūras, senovinį kinų meną ir daug visko, ko per dieną neapžiūrėsi. Sakoma, kad savo verte kolekcija dešimteriopai pranoksta Rockefellerio turto vertę… Nepaisant nieko, Barneso kolekcijos erdvė ilgą laiką buvo studentų buveinė.

Meno kritikai, kuratoriai, iškilūs kultūros, verslo ir politikos veikėjai nepatekdavo į pagrindinį fondo lankytojų sąrašą. Barneso požiūriu, estetiniam jaunimo lavinimui reikia tiesioginio sąlyčio su menu… Prisėdusi vienoje iš fondo salių, žiūrėjau dokumentinį filmą apie kolekcionierių, kurio išgyvenimo Amerikoje menas užbūrė mane labiau nei jo sukauptos vertybės.

Tikrai pamaniau, kad jam po marškiniais ant virvelės kabojo amerikietiškos sėkmės raktas. Gimęs neturtingo paštininko šeimoje, dvidešimties metų sugebėjo įgyti gydytojo profesiją.

Netrukus praturtino ją chemijos studijomis, kurios padėjo jam drauge su kolega vokiečiu išrasti vaistus nuo gonorėjos ir parduoti juos tiesiogiai gydytojams įvairiose pasaulio šalyse.

Nesulaukęs keturiasdešimties, jis tapo milijonieriumi ir nutarė investuoti į meno kolekciją… Kolekcionierius primena lošėją, kaip sakė vokiečių mąstytojas Walteris Benjaminas. Jis dar vadino tai klajūno ir klastotojo aistra, išlaisvinančia kolekcionierių panašiai kaip rašytoją — mišrusis žanras. Toji aistra kursto nuolatinį vaidmenų žaismą, tačiau nebloškia šalin ir brolybės gesto: galvos nulenkimo prieš kitą; kitas visados žino daugiau; tai — kitoks žinojimas.

Emily bukas svorio praradimas rytoj kolekcijai lemiamą įtaką turėjo rašytojos Gertrude Stein patarimas, jo fondo koncepcijai — filosofas Johnas Dewey, o klajonės aistrai — Bertrandas Russellas ir jo socialinė filosofija… Kai viena žurnalistė paklausė manęs, kokia savybė labiausiai praverčia XXI amžiuje, pagalvojau apie emigranto savybes… ir jų derinį su tradiciniu, reikalaujančiu ištvermės, tačiau plastišku kalvystės amatu… Ironiška, nieko ypač nauja tame mūsų amžiuje.

Nauja tik greičio politika, kuri kaip ir visos politikos turi galiojimo laiką.